Straipsniai

   Vilniuje ir Kaune veikiantys mobilieji turgeliai yra naudingi net per porą šimtų kilometrų nutolusiems ūkiams, tačiau jų plėtra staboda tai, kad nėra skiriama europinių lėšų ūkininkų reikmėms miestuose, todėl jiems tenka plėstis savo pastangomis.

   Tokie mobilieji ūkininkų turgeliai, kasdien keičiantys prekybos vietą, pirmą kartą pasirodė 2009 metų sausio mėnesį Vilniuje. Juos išbandyti ryžosi 12 ūkininkų. ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, koordinuojantis mobiliųjų turgelių veiklą, teigia, kad tada ūkininkus reikėjo drąsinti ir įkalbynėti, kad pirkėjų sulauks daug ir kad jų autoparduotuvės nebus uždaromos. O dabar, kai praėjo treji su puse metai, į gausiausiai žmonių lankomas aikšteles Vilniuje ir Kaune suvažiuoja iki 40 ūkininkų. Pasak koordinatoriaus, Vilniuje yra 25 vietos, kurias per savaitę apvažiuoja mobilieji ūkininkų turgeliai, o Kaune – 14. Ūkininkai prekiaujantys mobiliuosiuose turgeliuose nuo jų atsiradimo pradžios džiaugiasi pasitvirtinusiu prekybos modeliu ir nori, kad niekas jiems nekliudytų.

   Kad prekyba mobiliuose turgeliuose būtų dar patogesnė tiek pardavėjams, tiek pirkėjams, tam reikia sukurti atitinkamas sąlygas. M. Maciulevičius išvardino keletą problemų kamuojančių ūkininkus: jie negali pasinaudoti jokia europine parama ūkininkų plėtrai miestuose, kadangi lėšos yra skiriamos tik jų reikmėms kaimiškose vietovėse. Taip pat prekybos vietose reikia elektros įvado, kad generatoriai nekeltų triukšmo ir neerzintų pirkėjų, reikalingas surenkamas stogas, kuris apsaugotų nuo lietaus ar sniego. Fabijoniškių mikrorajone toks turgus vygdavo ant smėlio, kadangi ten nėra asfaltuotų aikštelių.

   M. Maciulevičius nurodo, kad daržovių ir vaisių sezono metu ūkininkų dalyvaujančių turgelių veikloje padaugėja. Taip pat dėl sumažėjusio pieno supirkimo kainų atsirado daugiau pienininkų. Mėsos produktų ir aliejaus gamintojų taip pat pagausėjo.

   Ūkininkas Saulius Jasinevičius savo tėvų ūkyje Rokiškio rajone auginantis apie 170 karvių, taigė kad 4 kartus per savaitę įveikia 160 kilometrų atstumą iki sostinės ir grįžta atgal, kadangi Vilniuje perkamumas yra kur kas didesnis ir toks važynėjimas jam yra naudingas. Per dieną Vilniaus mobiliuose turgeliuose ūkininkas parduoda 400 – 500 litrų perdirbto pieno produktų : varškės, grietinės, sūrio, jogurto ir pieno. S. Jasinevičius teigia, kad viso permelžiamo pieno neperdirba, dalį jo parduoda kaip žaliavą perdirbėjams. Dėl kritusių pieno supirkimo kainų, patys stengiasi kuo daugiau gaminti produktų ir vežti į mobiliuosius turgelius, o prekyba juose leidžia subalansuoti savo pajamas: pieno supirkimo kainoms kylant mažiau jo naudojame produktams gaminti, krentant – priešingai. Tai padeda išvengti nuostolių.

   Panevėžio rajone ūkininkė Danutė Petronienė auginanti beveik 200 kiaulių, tikina, kad vis dar negali atsiždiaugti mobiliųjų turgelių egzistavimu ir baiminasi, kad jų niekas nepanaikintų po Seimo rinkimų. Ūkininkė džiaugiasi, kad nėra nuo nieko priklausoma ir tikina, kad nenori grįžti į tuos laikus, kai būdavo diktuojamos mėsų supirkimo kainos.

   Panevėžio rajone, Radviliškių kaime kaimišką duoną ir pyragus su 40 – 50 pagalbininkų komanda kepantis ūkininkas Albinas Kisielius per dieną mobiliuosiuose turgeliuose ir prekybos centruose parduoda apie toną duonos gaminių. Ūkininkui apsimoka visomis 5 mobiliųjų turgelių darbo dienomis važiuoti 130 kilometrų iki Vilniaus ir 80 kilometrų iki Kauno, prisikrovus pilną (0,5 tonos)autobusiuką duonos gaminių. Pusę tonos gaminių išparduoda Vilniuje ir Kaune, o kita dalis vežama į prekybos centrus. A. Kisielius neslepia, kad juo duona brangesnė negu parduotuvėje, tačiau tai natūralus, rankomis minkomas produktas, kuriame nėra sintetinių mielių. Duonkepys džiaugiasi suradęs nuolatinių pirkėjų. 

   Kai didieji miestai vasarą ištuštėja ir gausūs pirkėjai išsisklaido, duonkepys ieško progų savo produkciją priartinti prie žmogaus - važiuoja į Klaipėdą, kitas pajūrio regiono prekybos vietas, stengiasi dažniau dalyvauti mugėse, o ir pats ketina organizuoti naminės duonos šventę savo ūkyje. Per ją svečiai patys galės išsikepti duonos molinėje krosnyje. A.Kisielius teigia mąstantis ir apie eksportą, tačiau įgyvendinti šią idėją esą trukdo norinčiųjų dirbti kaime trūkumas.